|
Baltoji garstyčia (lot. Sinapis alba)
Tai vienmetis žolinis augalas, užaugantis iki 1 m aukščio. Stiebas šakotas, padengtas aštriais plaukeliais. Lapai pailgi arba pailgai kiaušiniški, viršutiniai lygūs. Žiedai geltonos spalvos, susitelkę į kekės formos žiedynus. Žydi birželio-rugsėjo mėnesiais. Auga pakelėse, dykvietėse. Lietuvoje taip pat auginamas.
 Gydomosios savybės ir cheminė sudėtis
Vaistinė augalinė žaliava – subrendusios garstyčių sėklos. Kartais naudojami lapeliai.
Jau prieš 2000 metų Dioskoridas aprašė garstyčių pleistrų gamybą, kurie yra naudojami ir šiomis dienomis. Garstyčių antiseptinės savybės buvo žinomos dar prieš Pasterui atrandant mikroorganizmus, kurie sukelia infekcijas, nes chirurgai naudodavo garstyčias operacijų metu kaip dezinfektantą.
- Glikozidai mirozinas ir sinigrinas vandenyje sudaro eterinius aliejus, kurie organizme slopina skausmo perdavimą periferinėje nervų sistemoje. Garstyčių pleistro uždėjimo vietoje padidėja kraujo apytaka ir slopinamas raumenų skausmas;
- Sėklų preparatais išoriškai gydomi bronchitai, kvėpavimo takų uždegimai, kosulys.
Pašalinis poveikis
- Garstyčių trauklapiai gali nuplikyti odą, todėl rekomenduojama laikyti ne ilgiau nei 15 minučių.
Draudžiama vartoti
- Vaikams iki 6 metų;
- Turint virškinamojo trakto opų.
Vartojimo būdai
Dažniausiai naudojami garstyčių pleistrai: sumaišomos smulkintos garstyčių sėklos ir užpilamos nedideliu kiekiu drungno vandens. Suformuojamas pastos konsistencijos mišinys. Šis mišinys įvyniojamas į medvilninį audinį ir dedamas ant krūtinės. Rekomenduojama laikyti ne ilgiau kaip 15 minučių, o vaikams – 3-5 minutes. Negalima dėti ant veido.
|
|