Ieškoti
Geriausia prekių paieška internete, elektroninės parduotuvės
   
Vienos jaunos šeimos istorija...

      www.infomed.lt
       2008-05-01

      Kadangi skaudieji išgyvenimai praeityje, galiu papasakoti, ką išgyveno mūsų šeima... Pasakosiu viską nuo pat pradžių. Kai pastojau, iš karto buvo labai sunku. Krito svoris, nes labai pykino, iki 5 nėštumo mėnesio dažnai gulėjau ligoninėje, nes buvo atstatinėjamas reikiamas skysčių kiekis organizme. Kad kažkas gali būti negerai mūsų būsimam kūdikiui, irgi niekas net neįtarė. Nelabai ir gydytojai mane prižiūrėjo, net judesių skaičiavimo lapą įdavė tik paskutinę nėštumo savaitę ir tik tada paaiškino, kiek turi būti vaisiaus judesių, o tada supratau, kad jų mažiau negu ten parašyta... Bet, galvojau, paskutinės dienos, tai gal taip turi būti.
       Atėjus ilgai lauktai dienai nuvažiavau į gimdymo namus. Juose pasakė, kad tuoj gimdysiu, bet... Laikas slinko labai lėtai, mane vargino baisūs skausmai, vos galėjau kentėti. Bet guodė mintis, kad greitai pamatysiu savo kūdikį. Vyrui šalia būti neleido, akušerė tik pasišaipė, kad esu jauna ir ištversiu... Kai iš skausmo pradėjau alpti, tai tada atėjo gydytoja ir „teikėsi“ mane apžiūrėti. Tuomet pamatė, kad vaikutis pasiruošęs gimti užpakaliuku į priekį. Viskas labai greitai buvo paruošta Cezario operacijai. Laimei, pavyko mus su kūdikiu išgelbėti. Mažylį pagal Apgar skalę įvertino 8 balais. Po kurio laiko atėjo kūdikį priėmusi gydytoja ir pasakė, kad sūnus gimė labai mažas: 2700g. (Beje, pamiršau paminėti, kad nėštumo metu ji man liepė dietos laikytis, nes galiu pati nepagimdyti, kadangi vaikas labai didelis. O gimė mažutis. Vyras mane anksti keldavo, liepdavo daug judėti, valgiau vaisius ir jogurtus. Būdavo, kad prabusdavau naktį ir slapčiomis eidavau į virtuvę pavalgyti mėsos. Bijojau nuvilti save ir vyrą, tai todėl taip ir elgiausi... O dabar dėl tokio savo elgesio degu iš pykčio...)
       Per vizitą po gimdymo gydytoja pasakė, kad už poros valandų atneš sūnų, bet taip ir nesulaukiau... Ryte, kai atvažiavo mama su vyru, atėjo vaikų gydytoja ir pasakė, kad mažyliui įtaria Dauno sindromą. Vyras nedaug apie jį buvo girdėjęs, tai nelabai suprato, kas vyksta, o aš iškart puoliau į neviltį, nes žinojau ir buvau mačiusi vaikučių, sergančių šia liga. Tuo metu apie nieką negalėjau galvoti. Mama net iš palatos išlėkė, nes savo prasiveržusiomis emocijomis nenorėjo trikdyti manęs. Iki to momento vaiko nemačiau, nes specialistai pasakė, kad jis silpnas, pats nepalaiko kūno temperatūros, o dar staiga prasidėjo sunki fiziologinė gelta. Toje ligoninėje, kur mes gulėjome, neturėjo nei reikiamos įrangos, nei inkubatoriaus. Tik pasistengus mano mamai, buvo suorganizuota, kad sūnelį vežtų ten, kur juo butų tinkamai pasirūpinta.
       Kai po operacijos jau galėjau vaikščioti, nuėjau pati pažiūrėti savo mažylio. Negalėjau sulaikyti ašarų. Visi kūdikiai buvo didesni, spardėsi, o maniškis gulėjo suvyniotas į keletą šiltų vystyklų ir nejudėjo. Pravirkau... Tada pradėjau stebėti, kuo sūnus kitoks nei visi. Pastebėjau vieną skirtumą: mažylis dažnai kaišioja liežuvį. Tada supratau, kad sūnus jau „kitoks“.
       Kai sūnų išvežė į Šiaulius, aš važiuoti negalėjau, nes buvau po Cezario operacijos. Šiauliuose fiziologinė gelta dar paūmėjo, nors kai skambinau ir klausiau, sakė, kad gelta jau pasibaigusi. Po kurio laiko paaiškėjo, kad man buvo meluojama. Iš Šiaulių ligoninės sūnus buvo atvežtas į Kauno universitetines klinikas (KMUK). O aš tuo metu vis dar gulėjau Mažeikių ligoninėje, bet gydytojams pamelavau pasakiusi, kad Kauno specialistai nori, jog mama būtų šalia savo vaikučio. Juo labiau, kad nuolat skambino draugai, klausinėjo, kaip sekasi... Aš nenorėjau užsiminti apie Dauno sindromą (vis galvojau, kad jo nepatvirtins), visiems aiškinau, kad įtariama širdies yda, todėl sūnus geresnių specialistų rankose.
       Kai nuvažiavom į Kauną, sužinojau, jog mūsų vaikas buvo atvežtas, kai buvo pati sunkiausia fiziologinės geltos forma, jis pats nesugeba valgyti ir yra zonduojamas. Aš tada vis tiek jaučiausi saugiau, nes buvau šalia vaikučio. O vyras niekaip negalėjo patikėti, kad sūnui įtariamas Dauno sindromas – jis labai tikėjo, kad tyrimo rezultatai bus neigiami.
       Jau kitą dieną po atvykimo į KMUK susitikome su sūnelį gydančia gydytoja, kuri pasakė, jog 90%, kad ligos diagnozė pasitvirtins. Ėjau iš proto, klinikų takai takeliai buvo aplaistyti ašaromis. Visi namiškiai buvo už 300 km. Nors skambino ir lankė labai dažnai, tačiau skausmo niekas negalėjo sumažinti. Po kurio laiko atėjo psichologė. Tada aš jos paklausiau, ar yra tikimybė, kad ši diagnozė nepasitvirtins. O ji tik pradėjo pasakoti apie tai, kokie nuostabūs yra šį sindromą turintys vaikai. Tuomet pagaliau visiškai suvokiau, kad mūsų sūnelis „kitoks“. Baisiausia buvo tai, kad nežinojau, kaip pasakyti vyrui, jog liga patvirtinta 100% (kuo jis visai netikėjo). Psichologė rekomendavo abiems su vyru ateiti po tyrimo. Kol buvome ligoninėje, atsakymo negavome. Prieš išvažiuojant, trečią kartą ėmė kraują ir liepė skambinti. Vyro taip ir neįkalbėjau nueiti pas psichologę, nes jis net nenorėjo girdėt, kad sūnus „kitoks“ ir pyko ant manęs, kad aš be reikalo jaudinuosi...
       Išvažiuojant psichologė įdavė pasiskaityti daug gražių žodžių apie gyvenimą, o aš iš įtampos ir streso juos suplėšiau ir išmečiau į šiukšlinę... Gydytoja siūlė sūnų palikti, nes sakė, jog mes jauni ir galėsim susilaukti kitų, sveikų, vaikų, o su tokiu vaiku vargsime visą gyvenimą. Mane beveik ir įkalbėjo, tačiau vyras jokiu būdu nesutiko, o man, kaip vėliau supratau, tuo momentu buvo aptemęs protas. Kai grįžome namo, visi pasitiko liūdni, be šypsenų. Vakare verkdama atskubėjo mama, vis kalbėjom ir mąstėm, koks bus tyrimų rezultatas. Dienos slinko be galo lėtai.
       Po savaitės paskambinau ir man pasakė, kad sūnus turi 21 chromosomos trisomiją. Tuo metu mane ir šaltis, ir karštis krėtė. Kol kalbėjau telefonu, ašaros upeliais sruvo, visa tai matė anyta, ir ji negalėjo susivaldyti. Visą dieną pasislėpusi verkiau, niekas negalėjo manęs nuraminti. Mamai pasakiau, kad tyrimas ir vėl nepavyko, nes ji irgi „kraustėsi iš proto“.
       Visas skaudžias smulkmenas dar baisu pasakoti... Tiesiog dar labai skaudu... Labiausiai bijojau žmonių apkalbų ir smerkiančių, nesuprantančių žvilgsnių. Vis galvojau: na, 3 mėnesius pagyvensiu ramiai, kol vaikui reikės laikyti galvą, tačiau praėjo tie 3 mėn. ir sūnus pats laikė galvą puikiausiai, jokių atsilikimo požymių dar nebuvo. Tada jau savy mąsčiau, kad iki pusmečio gyvensiu be apkalbų, nes šie vaikai vėliau pradeda sėdėti. 6 mėn. sūnus puikiausiai sėdėjo, pats domėjosi žaislais, juos ėmė ir žaidė. Na, vaikščioti pradėjo vėlokai. Įsikibęs eiti pradėjo 8 mėn., o savarankiškai - metukų ir 4 mėn.
       Blogiausia buvo tai, kad mes nežinojome, kaip jį lavinti. Niekas mums nepaaiškino, kad reikalingi masažai, mankštelės, kurios, pasirodo, mums priklausė, nes sūnaus raumenys buvo labai įtempti. 4 mėn. kūdikį galėjom statyti ir jis stovėdavo. Manėme, kad tai gerai, džiaugėmės, jog sūnus stiprus... Tik gerokai vėliau sužinojome, kad taip būti neturėjo. Pas mus, provincijoj, tokie vaikai „nurašyti“, tai gydytoja buvo pasakiusi, kad ką bedarytumėme, vis tiek sūnus bus „ištižęs“. Toks „palaikymas“ mus dar daugiau „smukdė“. Apie ligą niekam nepasakojome: žinojo tik uošviai ir mama. Beveik dvejus metus nesuvokėme, ką daryti. Laikas bėgo, o vaiko nelavinome, nes tiesiog nežinojome, kaip tai daryti, neturėjom jokios informacijos. Nors viską žinojau apie pačią ligą, kaip sūnui padėt, nežinojau. Mažylis nustojo augti, svoris nuo metų nedidėjo, bet gydytoja vis ramino, kad tėtis smulkus, vadinasi, sūnus panašus į tėtį. Taip ir guodžiau save.
       Sulaukėme 2 metukų gimtadienio. Pradėjau labai nerimauti, nes vaikas visai nevalgė, o ūgis ir svoris nedidėjo. Kartą pas uošvius užsuko giminaičiai (viena iš jų medikė), tai labai greitai ji mums suorganizavo vizitą pas neurologą, pastarasis pas endokrinologą. Visi kaip susitarę klausė, kur buvome anksčiau? Aš net nežinojau, kad jau tokius mažus vaikelius reikia vesti pas endokrinologą, bet kai pasakėme, iš kur esame, kokia mūsų liga, tai mes buvome suprasti. Tuomet jie įvertino sūnaus būklę, paaiškino, kad ji tikrai gera, kad atsilikimas – vos keli mėnesiai. Mus tai labai pradžiugino.
       Nuo tada prasidėjo mūsų kelionės po ligonines. Tik tada sužinojome, kad mažylis alergiškas, todėl mažai valgo, kadangi organizmas netoleruoja maisto. Vis tik sūnus „atsigavo“, jam buvo skirti ir masažai. Vaikui gerėjo... Tapo toks judrus, kad vos spėjam gaudyti...Apie ligą dar nedaug kas žino, draugai net nenutuokia, kad mūsų sūnus „kitoks“. Mažius pagal amžių atitinka 2 metų vaiką, o gegužę jam suėjo treji... Sūnus vikrus, viską labai gerai supranta, tik dar gerai nekalba, taria pavienius žodelius, sakinių kol kas nejungia. Neseniai išmokom dainelę „Aaa pupa“, pirštukus suskaičiuot, esame ir šiaip nemažai pasiekę.
       Pagal amžių sūnus yra gana įžūlokas, išlepęs, moka visais manipuliuoti, apsimetinėti. Mūsų sūnelis – didelis neklaužada, nenori klausyti, liepia patylėti, kai jam kas nors sakoma.... Jį reikia labai lavinti, bet mažius nenori ir priešgyniauja, jo norai labai dideli...Be mažylio neįsivaizduoju savo gyvenimo, jis pats mylimiausias mūsų šeimoje, ir pats didžiausias turtas. Žinoma, visiems skaudu, kai pagalvojam, kas sūnui yra. Va, ir jums rašydama verkiu... Bet vis tik labai kaltinu kai kuriuos gydytojus, kurie laiku nesugebėjo mums suteikti reikiamos pagalbos ir informacijos. Bet esu labai dėkinga tiems geriems specialistams, kurie mums padėjo ir padeda, pataria, kaip tokius vaikučius auginti. Kol kas mūsų liga labai mažai pastebima, todėl esame labai laiminga šeima! Tikimės, kad ir toliau mums gerai seksis!

Mama X


Skaityti komentarus (8)
Straipsnių komentarai
Vardas*:    El.paštas:
Įveskite kodą, kurį matote paveikslėlyje.
Jei kodo neperskaitote, spaudinėkite ant paveikslėlio tol, kol kodas taps įskaitomas*.
Kiek bus 115 - 61 =  
APKLAUSA/ KONKURSAS
Klausimas:
Ar Jus veikia mėnulio pilnatis?
Atsakymai:
Taip, sunkiau užmigti
Taip, aplinkinių elgesys tampa keistas
Manęs neveikia
Rezultatai
 
2009 © Infomed.lt Visos teisės saugomos įstatymo. Kontaktai | Reklama
HexaPortal v1.7