Ieškoti
Geriausia prekių paieška internete, elektroninės parduotuvės
   
Indija tiltai tarp dangaus ir žemės (1)

www.infomed.lt Borisas Grebenščikovas. Paruošta pagal autoriaus vedamos radijo laidos „Aerostat“ išklotinę. 
Vertė Gintaras Ronkaitis. www.aquarium.ru
2008-05-05
 

Taip atsitiko, kad jau daugelį metų man tenka keliauti po Indiją. Dažnai manęs klausia, kur važiuoti, kad pamatyti šią šalį ne iš įprastos turisto pozicijos? Kaip nors truputį pajusti jos dvasią? Sunku patarti: kiekvienam – savas kelias. Tačiau viena įdomi Indijos ypatybė yra ta, kad šios fantastiškos šalies filosofija ir religija nesikeičia nuo senų senovės. Šiandienos hindu valstiečiai lenkiasi tiems pat dievams, kaip ir prieš penkis tūkstančius metų, o Vedos ir Upanišados ir šiandien yra nepajudinamas autoritetas filosofams ir šventiesiems. Kai kurios Indijos vietos nuo neatmenamų laikų laikomos ypatingai šventomis. Apie jas norėčiau trumpai papasakoti.

Šventyklose nuplauna nuodėmių naštą

Kaši, Kanči, Maja, Aidochja, Avantika, Mathura, Dvaravati – štai septynios vietos, „dovanojančios išsivadavimą“. Kiekvienas hindu piligrimas žino šią senovinę šloką. Minėti septyni Indijos miestai jau keletą tūkstantmečių laikomi šventais. Patys indusai vadina tokias šventas vietas „tirtha”, kas tiesiogiai verčiama, kaip „tiltas”. Tiltas tarp dangaus ir žemės. Vieta, kur dėl nežinomų mums priežasčių ypatinga Žemės energija pasireiškia taip stipriai, jog rezonuoja su žmogaus sąmone, pripildydama ten atvykusį švara ir pozityvumu. Hindu tikėjime manoma, kad tokios vietos aplankymas, pasinėrimas į šventosios upės vandenis, malda šventykloje nuplauna nuodėmių naštą ir išvaduoja iš begalinio gimimų ir mirčių rato.
 
Meldžiasi skirtingiems dievams
 
Pradžioje – keletas žodžių apie hinduizmą. Kievienas indusas tvirtai žino, kad kiekvienas žmogus numiręs persikūnija ir vėl gimsta.  Minėto persikūnijimo kokybė priklauso nuo poelgių šiame gyvenime. Skaitant senovės indų istorijas, kartais atrodo, kad indusai tiki labai jau daug dievų. Bet taip tik atrodo. Vedose ir Upanišadose aiškiai pasakyta, kad dievas yra vienas ir neturi formos. Tačiau paprasti indusai dėl filosofijos sau galvos nekvaršina. Kažkam gi reikia melstis, todėl turi aiškiai suvokti, kam meldiesi. Todėl daugelis indusų garbina dievą Šivą, jogų Viešpaties formą. Jis – asketiškas ir bauginantis Permainų Valdovas. Kiti garbina švelnujį Krišną – kaip vieną iš Visatos saugotojo ir gynėjo Dievo Višnu formų. Kiekvienu atveju meldžiamasi kitoms dievybėms, kaip mes statome žvakutes Nikolajui ar Panteleimonui.
 
Kur atsiveria durys pas dievą?..
 
Pradėsime mūsų kelionę. Toje vietoje, kur Didžioji Gangos upė leidžiasi nuo kalnų, yra nepaprastai senas miestas Haridvaras. Reikia turėti omenyje, kad indusui Ganga -  daugiau nei paprasta upė. Ganga – deivė upės pavidalu. Gera, dosni, teikianti gyvybę Motina. Haridvaras (dar vadinamas Hardvaru arba Majapuriu), įkurtas būtent toje vietoje, kur Ganga, užgimusi Dievų Žemėje – Himalajuose, pradeda tekėti lyguma – mirtingųjų ir jų iliuzijų žeme. Miesto pavadinimas Hari Dvar pažodžiui reiškia „Durys pas Dievą“. Jau keletą tūkstančių metų, belsdami į šias duris, maldininkai susirenka išsimaudyti gana vėsiuose didžiosios upės vandenyse. Haridvaras šventas visiems. Jis toks senas, kad apie jį kalbama net Ramajanoje ir Mahabharatoje. Didysis imperatorius Akbaras mėgo gerti Gangos vandenį būtent čia, vadindamas jį „nemirtingumo vandeniu“. Šis vanduo, kaip manoma, gydo, apvalo ir nuplauna nuodėmes. Beje, šiuolaikiniai mokslininkai iki šiol negali suprasti, kuo ypatinga Gangos vandens cheminė sudėtis, tačiau pripažįsta, kad ji – ypatinga.
 
Pačia seniausia ir švenčiausia Haridvaro šventykla laikoma deivės-motinos Majadevi šventykla. Čia ypatingai stipriai jaučiama Didžiosios Motinos Devi, pagimdančios visų dievybių jėgą, energija.  Visai netoli nuo Haridvaro yra dar viena stebuklinga vieta – jogų miestas Rišikešas, kuriame kažkada, vadovaujami Mahariši Maheš Yogi, bitlai mokėsi meditacijos.
 
Tylos apsupty – šventoji relikvija
 
Kitas miestas, Udžainas, kažkada buvo žinomas kaip Avantika – „Nenugalimasis“. Senų senovėje jis buvo mokslo ir švietimo centras, šiame mieste gyveno iškiliausieji šventieji ir filosofai, prie jų kojų plūdo mokiniai iš visos Indijos. Praėjo daug amžių, ir dabar tai – įprastas, apdulkėjęs provincijos miestelis, kokių tūkstančius surasi visame subkontinente. Tačiau, jei žinai kur eiti, atsivers visiškai kitoks vaizdas. Išeini prie šventosios Šipro upės krantų ir sustingsti: ramybė, tyla, laipteliai, dingstantys po vandeniu ir baltos šventyklos, stovinčios vienoje ir kitoje upės pusėje. Tarp jų – pagrindinė Udžaino šventykla – Mahakalėšvaras, kurioje saugoma šventoji relikvija – savaime materializavęsis vienas iš dvylikos šventųjų Indijos brangenybių, Šivos apsireiškimas – Džiotirlingamas. 
 
Gydantis šventasis kapas
 
Tačiau tuo Udžaino stebuklai nesibaigia. Visai netoli nuo Mahakalėšvaro, apsuptas balta tvora bei kylančiomis žaliomis vėliavomis, prie upės iškyla sufijų šventojo Miran Dataro („Didžiojo Gydytojo“) mauzoliejus iš raižyto akmens. Šio šventojo dvasinė jėga didžiulė – malda šiame mauzoliejuje išgydo įvairias ligas.
 
Hazratas Inajatas Chanas rašė: „Aš buvau prie Miran Dataro kapo, kai prie jo atnešė princą iš Keralos. Dvasia, įsikūnijusi šiame žmoguje, princo lūpomis maldavo: „Nemušk manęs, Datarai. Aš jį saugosiu. Jis man labai patinka. Jis tiesiog priėjo prie medžio, ant kurio sėdėjau aš“. Pagaliau po nematomų smūgių krušos dvasia nutilo ir paliko kūną, o princas nukrito netekęs jėgų“. Naudingas aprašymas. Išgijimai prie šio šventojo kapo vyksta ir dabar.
 
(Bus daugiau...)

Skaityti komentarus (1)
Straipsnių komentarai
Vardas*:    El.paštas:
Įveskite kodą, kurį matote paveikslėlyje.
Jei kodo neperskaitote, spaudinėkite ant paveikslėlio tol, kol kodas taps įskaitomas*.
Kiek bus 90 + 6 =  
APKLAUSA/ KONKURSAS
Klausimas:
Ar Jus veikia mėnulio pilnatis?
Atsakymai:
Taip, sunkiau užmigti
Taip, aplinkinių elgesys tampa keistas
Manęs neveikia
Rezultatai
 
2009 © Infomed.lt Visos teisės saugomos įstatymo. Kontaktai | Reklama
HexaPortal v1.7