Ieškoti
Geriausia prekių paieška internete, elektroninės parduotuvės
   
Nustebink mane Lietuva!
www.infomed.lt www.tpl.lt rubrika, Andrius iš Šiaulių
2008-06-30

Du ekipažai iš Šiaulių pajuda į kiek neįprastą kelionę… Kelionę po Lietuvą. Vieni nori geriau pažinti gimtąją šalį, kiti tikisi pamatyti nepakartojamų grožybių, treti - patirti linksmybių ir, žinoma, visi tikimės gerai praleisti atostogas. Aš išmaišęs kone visą Lietuvėlę, iškeliauju su viltimi… “Nustebink mane Lietuva!!!”

Atvykstame į užmojais stebinančią HAV (Humoro, Alaus ir Varnų) valstybę – Pakruojo miestą. Kadaise bičiuliai šaudydami varnas, gerdami alų ir juokaudami sumanė įkurti HAV valstybę. Kaip tarė, taip ir padarė: išsileido pasus, rengė šventes į kurias atvykdavę ir aukščiausi Lietuvos vadovai, ant stogų pradėjo tupdyti tūkstantį varnų, Kruojos upės saloje norėjo pastatyti falo fontaną ir kiek dar jie turėjo idėjų… bet joms išsipildyti ko gero nelemta. Nutupdė tik didžiulį uodą ant mokesčių inspekcijos sienos, kuris jei galėtų kalbėti kaip ekspertas pasakytų: „Įskridau į mokesčių inspekciją, galvojau kraujo pasiurbsiu, bet mane kaip užpuolė tie kraujasiurbiai, vos spėjau sveiką kailį išnešti“.

pakruojo-dvaras.jpg

Tai štai toks Pakruojis šiandien, o koks buvo prieš šimtus metų, galime išsiaiškinti vykdami į didžiausią Lietuvoje likusį dvaro kompleksą. Patys dvaro rūmai menkai prižiūrimi. O štai restauruotas dolomitinis tiltas, šalimais stovintis vandens malūnas iš tiesų atrodo įspūdingai. Kas nori aštresnių pojūčių, gali palaipioti ir palandžioti po griūvančius dvaro pastatus (vėjo malūną, bravorą, arklides, tarnų namus). Tikėkimės ateityje galėsime palandžioti ne po griuvėsius, o sutvarkytą dvaro kompleksą, atskleidžiantį senąsias dvarų tradicijas.

Šalia Pasvalio užsukame į vieną seniausių Lietuvoje (statytas 1764 m.) Balsių vandens malūną. Šiandien jis nemala miltų, tačiau yra mėgstamas turistų, vestuvininkų. Sutemus čia linksmybės tik prasideda, mat pradeda šėlti velniai. Deja, mums su jais pašėlti neteko…

Pasvalyje apžiūrėjome entuziasto sukauptą girnų kolekciją (apie 400), nuėjome prie šaltinio, kuris pakeri savo briliantine žaluma ir vėsa. O netikėtai pasirodžiusi juoda moteriškaitė, galbūt laumė, tapo dienos akcentu, apie kurį istorija nutyli.
J

Keliaudami link Biržų metame kelią dėl takelio - privažiuojame Karvės olą. Legenda pasakoja, jog netoliese buvusio Mantvidiškių dvaro tarnaitė išėjusi melžti karves, tačiau spaudusi jai širdelė, ausyse jos kūdikėlio verksmas aidėjęs… metusi kibirus tarnaitė, grįžusi kūdikėlį verkiantį nuraminti, o atėjusi prie karvių, pamačiusi didžiausią duobę, o jos dugne karvę. Nuo to laiko šią olą visi karvės ola vadina. Nuo neatmenamų laikų šiuose kraštuose niekas net didžiausiam savo priešui nelinki „kad tu skradžiai žemę prasmegtum“, nes tas palinkėjimas ir pačiam gali vožti antruoju lazdos galu.

Biržuose visų pirmiausia bandome įsigyti alučio, deja parduotuvėse randame stipraus, labai stipraus ir be proto stipraus alaus, tik ne silpno. Supratome ir posakio apie alų „vieno mažai, dviejų per daug“ esmę (o vakare ir pajutome…).

Tačiau Biržai garsėja ne tik alumi, tad per gynybinius pylimus traukiame apžiūrėti per Šiaurės karą sugriautos, sovietmečiu atstatytos pilies – rūmų. Rūmuose dabar įsikūręs muziejus, kuris mus supažindino su Sėlių – čia gyvenusios genties - buitimi. Žvėrių iškamšos baugino ir žavėjo. Ech, gaila - mūsų nebuvo daug, tad negalėjome užsisakyti Žaldoko programėlės su alučiu, vaišėmis ir šokiais… Išties įspūdingi rūmai, gynybiniai pylimai ir nuo jų atsiveriantys vaizdai į Širvėnos ežerą.

Ilgiausiu (525 m) Lietuvoje tiltu keliaujame į kitą Širvėnos ežero pusę, kur apžiūrime Astravo rūmus. Bandome surasti Tiškevičiaus nukirsto medžio kelmą, mat pikantiška istorija pasakoja, jog šiuose rūmuose šeimininkavęs grafas. Sykį jis susirūpinęs savo apkūniomis formomis bei sveikata ir daktarėlis jam pasiūlęs mažiau valgyti arba sportuoti, tai grafas pasirinkęs sportą ir nusprendęs nukirsti medį. Daug metų po kelis kirčius per dieną jis kirto medį ir, sakoma, šiaip ne taip įveikė.

Traukiame į Rokiškį. O lia lia!!! Pirma reali pažintis su Rokiškiu žiniasklaidoje, pagarsėjusiu savo psichikos ligonine ir ligoniais, labai maloni. Maloni dėl akis džiuginančių reginių: puikiai atrodo šv. Mato bažnyčios kompleksas, žavi (tarytum Vesternų filmuose) miesto aikštė apsupta akmeninių namų, akmeninis grindinys, toliau takas veda link Tyzenhauzų dvaro komplekso, sutvarkytas parkas, žolynai, gražūs rūmai. Bingo :) Lietuvėlė mane jau nustebino. Ne vieną kartą pravažiuodavau pro šį ‘dievo pamirštą‘ miestelį, o še tau kad nori - atradau nuostabiu spindesiu žavintį deimantą.

rokiskis.jpg

Kylame, sukamės, leidžiamės, sukamės, kylame vėl sukamės ir pagaliau ekstremaliu keliuku privažiuojame Stelmužės ąžuolą. Vargšas senolis paramstytas, tačiau sužavi savo kamieno didybe, sužavi ir apylinkės… mažytė bažnytėlė, kančių bokštas, ežeras ir nuoširdūs senoliai.

Nieko nėra amžino… ir diena eina į pabaigą, saulutė bando pasislėpti už medžių viršūnių, o mes Sartų regioniniame parke susiradę gražų pušynėlį, paežerėje statomės palapines, kuriame laužą, kepame dešreles, degustuojame biržietišką alų, kurio vieno maža – dviejų per daug…

valtis-upe.jpg

Antroji diena: Aukštaitijos nacionalinis parkas. „Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę“ – rašė A. Baranauskas, keliaudamas po Anykščių šilelį. O mes keliaudami Aukštaitijos keliukais iš Dusetų į Palūšę grožimės miškų žaluma, pievų gelsvumu, viliojančiu ežerų mėliu. Atvykę į Palūšę, ratus išmainome į irklus… Kapitono įsakymu imamės už irklų ir prieš mus atsiveria platieji ir ilgieji Aukštaitijos nacionalinio parko ežerų ir juos jungiančių upeliukų labirintai. Plaukdami Lūšio pakrantėmis grožimės medinėmis tautodailininkų skulptūromis, kurių kiekviena turi ką papasakoti… Laumių pasaka byloja jog vyrams nevertėtų po 12 valandos nakties eiti maudytis, nes laumės gali taip užkutenti… ir mus užkuteno, taip užkuteno… tik ne laumės, o saulutė, ne vieną dieną prisiminėme jos aitrius nagučius. Linksma plaukioti ežerais, dar linksmiau skaidriais kaip stiklas upeliukais, kuriuose retsykiais tenka prasitraukti valtį, kartais lysti po užgriuvusiais medžiais, įdomu išplaukti į kitą ežerą ir laukti kuo jis nustebins - ar vandens lelijomis, ar geru smėlėtu krantu, ar dar vienu upeliuku. Deja, diena ne begalinė, tad norėdami pramoginę kelionę paįvairinti pažintiniais prieskoniais, keičiame irklus į ratus, ratus į batus ir kylame į deivės Lados kalną. Manoma, kad kadaise, kai lietuviai dar melsdavosi pagonių dievams, ant šios kalvos buvo aukojama viso pasaulio gimdytojai, didžiajai motinai – deivei Ladai. Nuo neatmenamų laikų ir kalnas Ladakalnio vardu vadinamas. Tačiau kalnas vilioja ne tik legendomis, bet ir atsiveriančiais nuostabiais vaizdais net į šešis ežerus. Kur bepažvelgsi - matosi arba banguojantys miškai, arba melsvumu raibuliuojantys ežerai. Graži mūsų Lietuvėlė, nuostabiai graži :)

Kas čia dunda, šniokščia, prieiti šaukia? O gi Ginučių vandens malūnas. XIX amžiuje statytas, ne tik miltus malęs, bet ir elektrą gaminęs, ne vieną velnių puotą matęs, šiandien keliautojus supažindina su duonelės kelionę ant mūsų stalo, su technologine vandens malūnų įranga. Norintieji gali apsistoji nakvynei, pageidaujantys gali užsisakyti net tradicinę krašto virtuvę su atrakcijomis. Mes renkamės priimtinesnius malonumus, lendame po šniokščiančio vandens purslais, pabandome susidraugauti su užtvankoje plaukiojančia gulbių šeimyna. Su gulbiukais beveik susidraugavome, tik tėvas gulbinas buvo ūmaus būdo…

Stripeikių bitininkystės ekspozicija mus supažindina su senosiomis bitininkystės tradicijomis. Kaip pietuose buvo vertinami vynmedžiai ir alyvmedžiai, taip Lietuvoje - bitutės. Romėnai gamindavo vyną, o lietuvaičiai midų – tai būdavęs taurus diduomenės gėrimas. Medus, koriai ne tik skanumynas, bet ir puikus vaistas, galintis išgydyti nuo įvairių lygų. Bitutės lietuviams buvo ir yra darbštumo simbolis, darbštaus meistro skulptūromis papuoštame muziejuje laikas tirpsta kaip medus burnoje.

stovyklaujame-palapines.jpg

Nakvynei įsikuriame prie Žeimenio ežero. Susėdę prie laužo, harmonijoje su gamta (mes valgome mėsytę ir uodai užkandžiauja mūsiške su kraujo padažu) vakarieniaujame ir pasakojame netikėčiausias istorijas. Mano senelis kilęs iš šių apylinkių, Rėkučių kaimo prie Vajuonio ežero, kartą pasakojo man nutikimą apie savo tėtį… Vieną pilnaties naktį kažką susapnavęs diedukas ir labai neramus tapęs. Kiek bobutė bandė išsiaiškinti kas nutiko, ką sapnavo… diedukas nieko nesako. Gal po savaitės, diedukas vėlyvą vakarą sako: „Imk kastuvą, važiuosim“ ir nuėjęs kinkyti vežimą. Nuvažiavo tyliai į pamiškę už keleto kilometrų nuo kaimo. Sako diedukas: „Surūkysiu cigaretę ir kasim“, nespėjo įpusėti kaip cigaretė iš lūpų pati iškrito. Perbalo diedukas, šoko su pačia į vežimą ir kiek eina namo arklį ginti… iki gyvenimo galo taip ir nepaaiškino nieko… tik archeologai kasinėdami po kokių penketo metų toje vietoje lobį rado. Su viltimi susapnuoti, kur paslėptas lobis, o gal su baime naktį nesutikti vaiduoklių skirstomės į palapines.

www.tpl.lt


Skaityti komentarus (2)
Straipsnių komentarai
Vardas*:    El.paštas:
Įveskite kodą, kurį matote paveikslėlyje.
Jei kodo neperskaitote, spaudinėkite ant paveikslėlio tol, kol kodas taps įskaitomas*.
Kiek bus 8 * 3 =  
APKLAUSA/ KONKURSAS
Klausimas:
Ar Jus veikia mėnulio pilnatis?
Atsakymai:
Taip, sunkiau užmigti
Taip, aplinkinių elgesys tampa keistas
Manęs neveikia
Rezultatai
 
2009 © Infomed.lt Visos teisės saugomos įstatymo. Kontaktai | Reklama
HexaPortal v1.7