Manijos epizodas. Pradinė olanzapino dozė – 15 mg vieną kartą per parą monoterapijai ir 10 mg per parą skiriant kompleksinę terapiją (žr. 5.1 skyrių).

Bipolinio afektinio sutrikimo pasikartojimo prevencija. Rekomenduojama pradinė olanzapino dozė – 10 mg per parą. Pacientams, kurių manijos epizodas yra gydomas olanzapinu, bipolinio sutrikimo pasikartojimo prevencijai gydymą tęsti tomis pačiomis dozėmis. Jei ištinka naujas manijos, mišrus arba depresijos epizodas , gydymą olanzapinu reikia tęsti (jei reikia - optimizuoti dozę), kartu pagal klinikines indikacijas papildomai skiriant nuotaikos simptomų gydymą.

Olanzapiną skiriant šizofrenijos, manijos epizodo gydymui ir bipolinio afektinio sutrikimo pasikartojimo prevencijai, paros dozė gali būti palaipsniui koreguojama pagal ligonio klinikinę būklę nuo 5 mg iki 20 mg per parą. Didinti dozę iki didesnės nei rekomenduojama pradinė patariama tik kruopščiai kartotinai įvertinus klinikinę ligonio būklę ir ne trumpesniais nei 24 valandų intervalais.

Olanzapiną galima skirti nepriklausomai nuo valgio, kadangi maistas neveikia jo absorbcijos.

Nutraukti gydymą olanzapinu reikėtų palaipsniui mažinant dozę.

Vaikų gydymo šiuo vaistiniu preparatu patirties nėra.

Senyviems pacientams. Mažesnė pradinė dozė (5 mg per parą) paprastai nerekomenduojama, tačiau ją kartais tenka skirti 65 metų ir vyresniems pacientams, dėl tam tikrų klinikinių veiksnių (taip pat žr. 4.4 skyrių).

Pacientams, kuriems yra inkstų ir (ar) kepenų nepakankamumas. Šiems pacientams rekomenduojama skirti mažesnę (5 mg) pradinę dozę. Kai yra vidutinio laipsnio kepenų nepakankamumas (cirozė, A ar B klasė pagal Child-Pugh ), reikia skirti 5 mg pradinę dozę, kurią galima didinti labai atsargiai.

Moterims lyginant su vyrais. Moterims pradinė dozė ir dozių diapazonas neturėtų būti keičiami rutiniškai.

Nerūkantiems pacientams lyginant su rūkančiais. Nerūkantiems pacientams pradinė dozė ir dozių diapazonas neturėtų būti keičiami rutiniškai.

Kai yra daugiau kaip vienas veiksnys, galintis lėtinti metabolizmą (moteriškoji lytis, senyvas amžius, nerūkantysis), pradinė dozė turi būti mažesnė. Prireikus, dozę tokiems pacientams didinti atsargiai.

(Taip pat žr. 4.5 ir 5.2 skyrius)

4.3 Kontraindikacijos

Padidėjęs jautrumas veikliajai arba bet kuriai pagalbinei ZOLAFREN tablečių medžiagai.

Uždaro kampo glaukomos rizika.

4.4 Specialūs įspėjimai ir atsargumo priemonės

Labai retai ZOLAFREN gydomiems pacientams pastebėta hiperglikemija ir/arba cukrinio diabeto išsivystymas arba paūmėjimas , retkarčiais su ketoacidoze ar koma; pasitaikė keletas mirties atvejų. Kai kuriems iš jų prieš tai padidėjo kūno svoris, kuris galėjo būti predisponuojantis veiksnys.

Pacientus, sergančius cukriniu diabetu arba turinčius diabeto rizikos veiksnių, rekomenduojama atidžiai kliniškai stebėti.

Ūminiai simptomai, tokie kaip prakaitavimas, nemiga, tremoras, nerimas, pykinimas ar vėmimas buvo pastebėti labai retai (<0,01%) staiga nutraukus gydymą olanzapinu. Nutraukti gydymą olanzapinu reikėtų palaipsniui mažinant dozę.

Kitos kartu esančios ligos. Olanzapinas in vitro veikia anticholinergiškai, tačiau klinikinių tyrimų patirtis rodo, kad toks nepageidaujamas poveikis pasireiškia retai. Dar mažai yra klinikinės patirties olanzapinu gydant ligonius, sergančius ir kitomis ligomis, todėl jį atsargiai skirti pacientams, kuriems yra prostatos hipertrofija, paralyžinis žarnų nepraeinamumas ar panaši būklė.

Olanzapino nerekomenduojama skirti dopamino agonistų sukeltoms psichozėms gydyti Parkinsono liga sergantiems pacientams. Klinikinių tyrimų metu pastebėta, kad skiriant olanzapiną labai dažnai ir dažniau nei placebo grupėje (taip pat žiūrėti 4.8) Parkinsono ligos simptomai pasunkėjo ir atsirado haliucinacijų, bei olanzapinas nebuvo efektyvesnis lyginant su placebu gydant psichozės simptomus. Šių klinikinių tyrimų metu buvo reikalaujama, kad ligonio pradinė būklė būtų stabili vartojant mažiausias efektyvias vaistų Parkinsono ligai gydyti (dopamino agonistų) dozes ir visų klinikinių tyrimų metu nebūtų keičiami nei vaistai Parkinsono ligai gydyti, nei jų dozės. Gydymas olanzapinu buvo pradėtas nuo 2,5 mg /parą ir tyrėjų nuožiūra palaipsniui didinamas iki maksimalios dozės - 15 mg/parą .

Olanzapinas nėra patvirtintas su demencija susijusių psichozių ir (arba) elgesio sutrikimų gydymui. Nerekomenduojamas būtent šios grupės pacientams dėl mirtingumo ir cerebrovaskulinių sutrikimų rizikos padidėjimo.

Placebu kontroliuojamų klinikinių tyrimų metu (6-12 savaičių trukmės) su senyvais (vidutinis amžius 78 metai) pacientais, sergančiais demencija ir (arba) elgesio sutrikimais, gydytų olanzapinu pacientų mirčių dažnis buvo 2 kartus didesnis nei gavusių placebą (atitinkamai 3,5 % ir 1,5 %). Didesnis mirčių dažnis nebuvo susijęs su olanzapino doze (vidutinė paros dozė 4,4 mg) ar gydymo trukme. Šios populiacijos grupės pacientų mirtingumo dažnio padidėjimą gydant olanzapinu gali lemti tokie rizikos veiksniai kaip amžius >65 metai, disfagija, sedacija, mitybos sutrikimai ir dehidracija, plaučių ligos (t.y. pneumonija su aspiracija arba be jos), arba kartu vartojami benzodiazepinai. Tačiau mirčių dažnis olanzapinu gydytų pacientų grupėje buvo didesnis negu gavusių placebo pacientų grupėje nepriklausomai nuo šių rizikos veiksnių

Tuose pačiuose klinikiniuose tyrimuose buvo nepageidaujamų cerebrovaskulinių reiškinių (pvz., insultas, praeinantis smegenų išemijos priepuolis), įskaitant mirties atvejus. Olanzapinu gydytiems pacientams smegenų kraujotakos sutrikimų dažnis buvo 3 kartus didesnis nei gavusiems placebą (atitinkamai 1,3 % ir 0,4 %). Visi olanzapinu ir placebu gydyti pacientai, patyrę cerebrovaskulinių nepageidaujamų reiškinių, prieš tyrimą turėjo rizikos veiksnių. Buvo pripažinta, kad >75 metų amžius ir kraujagyslinė arba mišri demencija gydant olanzapinu yra smegenų kraujotakos sutrikimų rizikos veiksniai. Šių tyrimų metu olanzapino efektyvumas nebuvo nustatytas.

Antipsichoziniais vaistais gydomų pacientų klinikinė būklė pagerėja po kelių dienų ar savaičių. Šiuo laikotarpiu pacientus reikia labai atidžiai stebėti.

Dažnai, ypač gydymo pradžioje, laikinai, nesukeldama simptomų, padidėja kepenų transaminazių – ALAT, ASAT – koncentracija. Atsargiai vaistą skirti pacientams, kuriems esti padidėjusi ALAT ir (ar) ASAT koncentracija, yra kepenų nepakankamumo simptomų, nustatytas kepenų barjerinės funkcijos sutrikimas, taip pat gydomiems potencialiai hepatotoksiniais vaistais. Jeigu, gydymo metu nustatoma padidėjusi ALAT ir (ar) ASAT koncentracija, tyrimą kartoti po tam tikro laiko ir prireikus mažinti dozę. Diagnozavus hepatitą, gydymą olanzapinu nutraukti.

Olanzapino, kaip ir kitų neuroleptikų, atsargiai skiriama pacientams, kurių leukocitų ir (ar) neutrofilų skaičius dėl bet kokios priežasties yra sumažėjęs, vartojantiems neutropeniją sukeliančius vaistus, pacientams, kuriems anksčiau yra buvęs vaistų sukeltas kaulų čiulpų slopinimas (toksiškumas) arba kaulų čiulpų slopinimą yra sukėlusi kita liga, spindulinis gydymas ar chemoterapija, taip pat tiems asmenims, kuriems diagnozuojama hipereozinofilija ar mieloproliferacinė liga. Skiriant olanzapiną kartu su valproatu, dažnai pastebėta neutropenija (žr. 4.8 skyrių).

Yra ribotų duomenų apie ličio ir valproato skyrimą kartu su olanzapinu (žr. 5.1 skyrių). Nėra klinikinių duomenų apie olanzapino skyrimą kartu su karbamazepinu, tačiau klinikinis farmakokinetikos tyrimas buvo atliktas (žr. 4.5 skyrių).

Piktybinis neurolepsinis sindromas (PNS). PNS - tai gyvybei pavojingas sindromas, kurį sukelia antipsichoziniai vaistai. Žinomi keli atvejai, kai šį sindromą sukėlė olanzapinas. PNS kliniškai pasireiškia hiperpireksija, raumenų rigidiškumu, psichikos sutrikimais ir nestabilia autonominės nervų sistemos veikla (nereguliariais pulsu ir kraujospūdžiu, tachikardija, prakaitavimu ir širdies ritmo sutrikimu).

Taip pat gali padidėti kreatinfosfokinazės koncentracija, pasireikšti mioglobinurija (rabdomiolizė) ir ūminis inkstų nepakankamumas. Pasireiškus klinikiniams PNS simptomams ar be priežasties labai padidėjus temperatūrai, bet nenustačius kitų klinikinių PNS požymių, visų antipsichozinių vaistų, taip pat olanzapino vartojimą reikia nutraukti.

Olanzapiną atsargiai skirti asmenims, kuriems yra buvę traukulių arba yra traukulių slenkstį mažinančių veiksnių. Olanzapinu gydomiems pacientams traukuliai pasireiškia retai., dažniausiai tokiais atvejais, kai traukulių yra buvę anksčiau arba yra traukulių rizikos veiksnių.

Vėlyvoji diskinezija. Vienerių metų ir trumpesni lyginamieji tyrimai parodė, kad olanzapinas statistiškai patikimai rečiau sukelia diskineziją. Vėlyvosios diskinezijos rizika didėja gydant ilgai, todėl, atsiradus jos požymių, reikia spręsti, ar mažinti vaisto dozę, ar jo nebevartoti. Šie simptomai gali laikinai sustiprėti ar net atsirasti nustojus vartoti vaistą.

Olanzapinas tiesiogiai veikia CNS, todėl ypač atsargiai jį reikia vartoti su kitais centrinio poveikio vaistais ir alkoholiu. In vitro jis veikia antagonistiškai dopaminui, todėl gali slopinti tiesioginių ir netiesioginių dopamino agonistų poveikį.

Olanzapino klinikinių tyrimų metu kai kuriems senyviems pacientams stebėta ortostatinė hipotenzija.

Todėl vyresniems kaip 65 metų pacientams, kaip ir vartojantiems bet kokius antipsichozinius vaistus, rekomenduojama periodiškai matuoti kraujospūdį.

Klinikinių tyrimų metu kliniškai reikšmingas QTc intervalo pailgėjimas (Fridericia QT korekcija [QTcF] ≥500 milisekundžių [ms] bet kuriuo metu po bazinio dydžio nustatymo pacientams, kurių bazinis QTcF<500 ms) olanzapinu gydytiems pacientams buvo nedažnas (nuo 0,1 % iki 1 %), lyginant su placebu nebuvo jokių reikšmingų su tuo susijusių nepageidaujamų širdies reiškinių skirtumų. Tačiau olanzapiną, kaip ir visus antipsichozinius vaistus, reikia atsargiai skirti kartu su vaistais, ilginančiais QTc intervalą, ypač senyviems pacientams, taip pat asmenims, kuriems yra įgimtas ilgo QT sindromas, stazinis širdies nepakankamumas, širdies hipertrofija, hipokalemija ar hipomagnezemija.

Buvo labai retų pranešimų (<0,01 %) apie tai, kad gydymas olanzapinu laikinai buvo susijęs su venų tromboembolija. Priežastinio ryšio tarp gydymo olanzapinu ir venų tromboembolijos nebuvo nustatyta. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad šizofrenija sergantys pacientai dažnai turi venų tromboembolijos rizikos veiksnių, reikia nustatyti visus galimus venų tromboembolijos rizikos veiksnius (pvz. pacientų imobilizacija) ir imtis prevencinių priemonių.

Laktozė: ZOLAFREN tabletėse yra laktozės. Pacientams, kuriems yra retas paveldimas galaktozės netoleravimas, Lapp laktazės trūkumas arba gliukozės ir galaktozės malabsorbcija, šio vaistinio preparato vartoti negalima.

4.5 Sąveika su kitais vaistiniais preparatais ir kitokia sąveika

Pacientams, kurie vartoja vaistus, galinčius slopinti centrinę nervų sistemą, olanzapiną skirti atsargiai.

Galimas kitų vaistų poveikis olanzapinui. Olanzapiną metabolizuoja CYP1A2, todėl medžiagos, kurios specifiškai indukuoja ar inhibuoja šį izofermentą, gali veikti olanzapino farmakokinetiką.

CYP1A2 indukcija. Olanzapino metabolizmą gali greitinti rūkymas ir karbamazepinas, tai gali mažinti šio vaisto koncentraciją. Olanzapino klirensas padidėja nedaug ar vidutiniškai. Dėl to klinikinių pasekmių paprastai nebūna, tačiau rekomenduojama stebėti paciento būklę ir prireikus didinti olanzapino dozę (žr. 4.2 skyrių).

CYP1A2 inhibicija. Nustatyta, kad fluvoksaminas, specifinis CYP1A2 inhibitorius, reikšmingai slopina olanzapino metabolizmą. Fluvoksaminą vartojančioms nerūkančioms moterims maksimali olanzapino koncentracija C_max vidutiniškai padidėjo 54%, o jį vartojantiems rūkantiems vyrams – 77%. Olanzapino plotas po koncentracijos-laiko kreive (AUC) vidutiniškai padidėjo atitinkamai 52% ir 108%. Pacientams, vartojantiems fluvoksaminą ar bet kurį kitą CYP1A2 inhibitorių, pvz., ciprofloksaciną, reikia skirti mažesnę pradinę olanzapino dozę. Pradedant gydyti CYP1A2 inhibitoriumi, būtina sumažinti olanzapino dozę.

Sumažėjęs biologinis prieinamumas. Geriamojo olanzapino biologinį prieinamumą 50-60% sumažina kartu vartojama aktyvinta anglis, todėl ją reikia skirti 2 valandom anksčiau arba vėliau olanzapino.

Fluoksetinas (CYP2D6 inhibitorius), vienkartinė antacidinių vaistų (aliuminio, magnio) ar cimetidino dozė reikšmingai olanzapino farmakokinetikos nekeičia.

Galimas olanzapino poveikis kitiems vaistams. Olanzapinas gali slopinti tiesioginių ir netiesioginių dopamino agonistų poveikį.

In vitro olanzapinas neslopina pagrindinių CYP450 izofermentų (pvz., 1A2, 2D6, 2C9, 2C19, 3A4), todėl specifinės sąveikos nesitikima. Tai patvirtina ir tyrimai in vivo, kurių metu nepastebėta šių aktyvių medžiagų: triciklių antidepresantų (daugiausiai metabolizuojamų CYP2D6), varfarino (CYP2C9), teofilino (CYP1A2) ar diazepamo (CYP3A4 ir 2C19) – metabolizmo slopinimo.

Sąveikos nepastebėta ir olanzapiną vartojant kartu su ličiu ar biperidenu.

Stebint terapinę valproato plazmos koncentraciją nenustatyta, kad reikėtų koreguoti valproato dozę pradėjus kartu skirti olanzapiną.

4.6 Nėštumo ir žindymo laikotarpis

Nėra adekvačių ir gerai kontroliuojamų olanzapino poveikio nėščiajai tyrimų. Šį vaistą vartojančią moterį reikia įspėti, kad ji praneštų savo gydytojui, jei pastojo ar ketina pastoti. Nėra pakankamai duomenų apie šio vaisto poveikį žmogaus vaisiui, todėl nėščiosioms jo skirti tik tuomet, kai laukiamas efektas pateisins galimą riziką vaisiui.

Buvo gauti labai reti pavieniai pranešimai, kad kūdikiams, kuriuos pagimdė paskutiniojo nėštumo trimestro metu olanzapiną vartojusios moterys, atsirado tremoras, padidėjęs raumenų tonusas, letargija arba mieguistumas.

Klinikiniuose tyrimuose su sveikomis kūdikį krūtimi maitinančiomis moterimis buvo nustatyta, kad olanzapino patenka į moters pieną. Kai vaisto koncentracija plazmoje pastovi, vidutinė kūdikio ekspozicija (mg/kg) yra 1,8% motinos olanzapino dozės (mg/kg). Pacientėms reikia patarti, kad, vartodamos olanzapiną, kūdikio nežindytų.

4.7 Poveikis gebėjimui vairuoti ir valdyti mechanizmus

Tyrimų, kurių metu būtų nustatinėtas preparato poveikis gebėjimui vairuoti ir valdyti mechanizmus, neatlikta. Olanzapinas gali sukelti mieguistumą ir galvos svaigimą, todėl jį vartojantys asmenys turi būti atsargūs valdydami mechanizmus, įskaitant motorines transporto priemones.

4.8 Nepageidaujamas poveikis

Klinikinių tyrimų metu labai dažni nepageidaujami efektai (>10%), susiję su olanzapino vartojimu, buvo patologinis mieguistumas (somnolencija) ir padidėjęs kūno svoris.

Klinikinių tyrimų su senyvais demencija sergančiais pacientais metu gydymas olanzapinu buvo susijęs su mirčių ir nepageidaujamų cerebrovaskulinių reiškinių dažnumo padidėjimu, lyginant su placebu (taip pat žr. 4.4 skyrių). Labai dažnos nepageidaujamos reakcijos (>10 %) susijusios su olanzapino vartojimu buvo sutrikusi eisena ir griuvimas. Dažnos nepageidaujamos reakcijos (1-10 %) buvo pneumonija, padidėjusi kūno temperatūra, letargija, eritema, regos haliucinacijos ir šlapimo nelaikymas.

Klinikinių tyrimų su Parkinsono liga sergančiais pacientais, kuriems buvo vaistų (dopamino agonistų) sukelta psichozė, metu pastebėta, kad skiriant olanzapiną labai dažnai ir dažniau nei placebo grupėje Parkinsono ligos simptomai pasunkėjo ir padaugėjo haliucinacijų.

Vieno klinikinio tyrimo su sergančiaisiais bipoliniu afektiniu sutrikimu, manijos epizodo metu olanzapino skyrimas kartu su valproatu 4,1% padidino neutropenijos dažnį; galimas papildomas rizikos veiksnys buvo didelė valproato koncentracija plazmoje. Olanzapino vartojimas kartu su ličiu ar valproatu padidino (>10%) tremoro, burnos džiūvimo, padidėjusio apetito ir svorio padidėjimo dažnį. Dažnai buvo pastebima (nuo 1% iki 10%) kalbos sutrikimų. Gydymo olanzapinu kartu su ličiu ar divalproeksu metu 17,4% pacientų ūmioje gydymo fazėje (iki 6 savaičių) kūno svoris padidėjo >7% nuo pradinio lygmens. Ilgalaikis (iki 12 mėnesių) olanzapino skyrimas bipolinio sutrikimo pasikartojimo prevencijai 39,9% pacientų buvo susijęs su kūno svorio padidėjimu ≥7% nuo pradinio lygmens.

Lentelėje nurodyti nepageidaujami efektai pagal pranešimus apie juos ir laboratorinius tyrimus

klinikinių tyrimų metu.

Kraujo ir limfinės sistemos sutrikimai

Dažni (nuo ≥1/100 iki <1/10): eozinofilija.

Metobolizmo ir mitybos sutrikimai

Labai dažni (≥1/10): padidėjęs kūno svoris.

Dažni (nuo ≥1/100 iki <1/10): padidėjęs apetitas, padidėjęs gliukozės kiekis (žr. 1-ąją pastaba žemiau). Padidėjęs trigliceridų kiekis.

Nervų sistemos sutrikimai

Labai dažni (≥1/10): patologinis mieguistumas.

Dažni (nuo ≥1/100 iki <1/10): svaigulys, akatizija, parkinsonizmas, diskinezija. (Žr. 2-ąją pastabą žemiau).

Širdies sutrikimai

Nedažni (nuo ≥1/1000 iki <1/100): bradikardija su hipotenzija ar sinkope ar be jų, QT intervalo pailgėjimas (žr. ir 4.4 skyrių „Specialūs įspėjimai ir atsargumo priemonės“).

Kraujagyslių sutrikimai

Dažni (nuo ≥1/100 iki <1/10): ortostatinė hipotenzija.

Virškinimo trakto sutrikimai

Dažni (nuo ≥1/100 iki <1/10): neryškūs, laikini anticholinerginiai reiškiniai, iš jų vidurių užkietėjimas ir burnos džiūvimas.

Kepenų, tulžies pūslės ir latakų sutrikimai

Dažni (nuo ≥1/100 iki <1/10): laikinas, besimptomis kepenų aminotransferazių (ALAT, ASAT) koncentracijos padidėjimas, ypač gydymo pradžioje (žr. taip pat 4.4. skyrių).

Odos ir poodinio audinio sutrikimai

Nedažni (0,1-1%): fotosensibilizacijos reakcijos

Bendri sutrikimai ir vartojimo vietos pažeidimai

Dažni (nuo ≥1/100 iki <1/10): astenija, edema.

Tyrimai

Labai dažni (≥1/10): padidėjusi prolaktino koncentracija plazmoje, retai pasireiškianti kliniškai (pvz., ginekomastija, galaktorėja ir krūtų padidėjimas). Daugeliui pacientų prolaktino koncentracija sunormalėjo nenutraukus gydymo.

Nedažni (nuo ≥1/1,000 iki <1/100): padidėjusi kreatinfosfokinazės koncentracija.

APKLAUSA/ KONKURSAS

HexaPortal v1.7