Tai ilgaamžis medis, užaugantis iki 20-40m aukščio. Europoje aptinkama ąžuolų, kurių amžius siekia 2000 metų. Stiebas tvirtas, padengtas giliai sutrūkinėjusia žieve. Lapai atvirkščiai kiaušiniški, su 2-7 porom šoninių skiaučių. Žiedynai dviejų tipų – piesteliniai ir kuokeliniai. Vaisius – pailgai kiaušiniška gilė. Lietuvoje labiausiai paplitęs vidurio žemumoje.
Gydomosios savybės ir cheminė sudėtis
Medicinoje vartojama ąžuolo žievė, kuri renkama miškų kirtimo vietose nuo nestoresnių kaip 10 cm šakų. Žievė nužievinama. Iš pradžių daromos išilginės, po to skersinės įpjovos. Taip gaunama vamzdelių ar juostelių pavidalo, iki 2-3 mm storio žievė. Išorinis jos paviršius šviesiai rudos spalvos lygus arba vos raukšlėtas. Vidinis paviršius gelsvai rudos spalvos. Sausa žaliava yra bekvapė, o išmirkyta turi savotišką kvapą ir sutraukiantį skonį.
- Kondensuoti raugai pasižymi priešuždegiminiu poveikiu. Džiovintos ąžuolo žievės nuoviras tinka gerklės skalavimui uždegimo metu, pūlingų žaizdų gydymui, burnos ertmės ligų gydymui: stomatitai, gingvitai, faringitai. Ąžuolo žievė gali būti vartojama bet kada, kai tik reikia preparato, turinčio sutraukiantį poveikį: viduriavimas, dizenterija. Pavilgai tinka nudegimams, paviršinėms žaizdoms gydyti.
- Vartojama nuo kojų prakaitavimo, mažina pleiskanų kiekį, stabdo plaukų slinkimą.
Pašalinis poveikis
- Nuoviras, patekęs į skrandį, gali sukelti pykinimą ir vėmimą.
Draudžiama vartoti
- Nevartoti į vidų, nes gali sukelti vėmimą.
Vartojimo būdai
Medicinos tikslais dažniausiai iš žievės ruošiami nuovirai: 2 valgomieji šaukštai smulkintos žievės užpilami stikline verdančio vandens. Virinama apie 15 min., atvėsinama ir nukošiama. Nuoviru skalaujama gerklė ir burnos ertmė. Ruošiami pavilgai išoriniam vartojimui.