Tai daugiametis žolinis augalas, užaugantis iki 1,5 m aukščio. Lapai pražanginiai, triskiaučiai arba penkiaskiaučiai, dantytais kraštais, su lapkočiais, kiaušiniški ar pailgai kiaušiniški. Žiedai rožinės spalvos, susitelkę viršutinių lapų pažastyse. Augalas apaugęs plaukeliais. Žydi liepos-rugsėjo mėn. Savaime neauga, kultivuojamas.
Gydomosios savybės ir cheminė sudėtis
Vaistinė augalinė žaliava – šaknys. Jos kasamos trečiais augimo metais rudenį arba pavasarį. Nuplaunamos, pjaustomos, džiovinamos.
Teofrastas (372-286 m.pr.Kr.) pirmą kartą paminėjo šį augalą ir teigė, kad jis įėjo į saldaus vyno sudėtį, kuris buvo vartojamas nuo kosulio. Svilarožės lotyniškas pavadinimas kilęs nuo graikų žodžio althe, kuris reiškia „gydyti“.
- Svilarožės sudėtyje esančios gleivės padengia gleivinę ir apsaugo nuo vietinio uždegimo, todėl ji vartojama esant burnos, ryklės, gerklės, skrandžio gleivinės uždegimams;
- Gleivės skystina bronchų sekretą, gerina atsikosėjimą, todėl svilarožė vartojama gydant sausą kosulį, bronchine astma, peršalimą;
-
Po mirkinimo išsiskyrusios gleivės suminkština sausą rankų odą, naudojamos po saulės nudegimų, sausiems plaukams. Svilarožė įeina į losijonų ar veido kaukių sudėtį, kurios naudojamos sergant žvyneline.
Pašalinis poveikis
- Dėl gleivių poveikio gali būti sutrikdytas kitų vaistų pasisavinimas.
Draudžiama vartoti
Vartojimo būdai
Vienkartinė dozė yra iki 3 g svilarožės šaknų. Dažnai gaminami užpilai, kurie ruošiami tik su šaltu vandeniu, nes karštame gleivės suyra. Šaknys užpilamos šaltu vandeniu, palaikomos ir po kelių valandų užpilą jau galima vartoti. Iš šaknų gaminami ir sirupai, jos įeina į mikstūrų nuo kosulio sudėtį.
